2023 m. rugsėjį Saudo Arabijoje vykusioje 45-oje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje patvirtinta Kauno modernizmo architektūros nominacija „Modernistinis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“.
Tarpukario architektūra tapo penktąja šalies vertybe, pelniusia prestižinį UNESCO statusą. 2023 m. rugsėjo 24 d. miesto tarpukario pastatai ir jų įvairovė Žaliakalnyje bei Naujamiestyje pripažinti kaip reikšminga vertybė visai žmonijai, dabarties bei ateities kartoms.
Modernistinis Kaunas įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą pagal IV kriterijų. Modernistinis Kaunas yra išskirtinis istorinio miesto centro, patyrusio sparčią urbanizaciją ir modernizaciją būnant laikinąja sostine (1919–1939), pavyzdys, atspindintis skirtingas vietos gyventojų vertybes ir siekius kurti modernų miestą, vedamus pokario optimistinio tikėjimo nepriklausoma ateitimi neramioje XX a. pradžios Europoje, kuomet vyko valstybių sienų kaita.
Pilietinės iniciatyvos dėka, laipsniškas Kauno miesto vystymasis, grįstas pagarba susiklosčiusiam urbanistiniam kontekstui bei gamtinei aplinkai, suformavo išskirtinį miesto kraštovaizdį ir vietinę modernios architektūros kalbą, kuri tenkino augančios gyventojų bendruomenės poreikius bei atspindėjo miesto gyvenimo modernizaciją XX amžiuje. Tai yra išskirtinis žmonių tikėjimo ateitimi ir jų gebėjimo kūrybiškai veikti sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis liudijimas.
Atributai
Atributai – neatskiriamos vietos ar daikto savybės, be kurių jis negali egzistuoti ar būti įsivaizduojamas.
Kauno modernizmas įkūnija materialųjį paveldą ir istoriškai susiformavusias kultūrines, socialines veiklas, iniciatyvas įkvėptas Tarpukario palikimo, kurios išryškina modernistinio Kauno unikalumą.
Pasaulis pripažino net penkis Kauno atributus:
Tai planinė struktūra, istorinės gatvių trasos, aikštės, panoramos, užstatymo bruožai ir tipai. Modernizmo pastatų integravimas į XIX a. gatvių tinklą bei miesto-sodo priemiesčio suformavimas.
Vertingieji elementai visa apimtimi – modernistiniai pastatai, jų įvairovė Naujamiesčio ir Žaliakalnio teritorijose.
Kauno unikalus reljefas ir želdynai, žemutinės bei aukštutinės Nemuno terasos, šlaitai.
Nacionalinės šventės, festivaliai, programos ir kultūriniai renginiai, atminimo ženklai ir čia gyvenusios asmenybės.
Abi UNESCO teritorijos turėjo savo funkcijas: Naujamiestis – administracinis ir kultūros centras, o Žaliakalnis funkcionavo kaip gyvenamasis, laisvalaikio ir sporto rajonas. Išskirtinės vertės pastatai išlaikė pagrindines ar artimas funkcijas.
UNESCO RIBOS
UNESCO Pasaulio paveldo statusas suteiktas teritorijai, susidedančiai iš Naujamiesčio, Žaliakalnio 1-osios ir 2-osios kultūros paveldo vietovių, Ąžuolyno, taip pat Kristaus prisikėlimo bažnyčios ir Tyrimų laboratorijos komplekso, su visais čia esančiais pastatais, gatvėmis, želdynais, inžineriniais statiniais. Bendras vertybės plotas yra 455,3 ha, ją juosia 404,18 ha ploto buferinė (kitap – apsaugos) zona. Buferinė zona apima Kauno senamiestį, Lietuvos Zoologijos sodą, siekia Aleksoto šlaitus.
NAUJAMIESTIS
1919 m. Lietuvos Vyriausybės perkėlimas į Kauną žymi naują miesto vystymosi erą. Čia turėjo įsikurti ir dirbti oficialus šalies valdymo aparatas, todėl Naujamiestis išskirtinai greitai transformavosi. Į naują šalies sostinę plūstelėjus gyventojų bangai – ėmė aktualėti būsto ir darbo erdvių problema, todėl prasidėjo carinių pastatų rekonstrukcijos, ant žemaūgių stogų kilo papildomi aukštai.
Intensyviausias statybų bumas vyko 1930-1940 metais, ėmus blėsti vilčiai susigrąžinti Vilnių. Carinio miesto gatvėse pradėjo dygti 3-6 aukštų pastatai, reprezentuojantys naują sostinę. Muziejai, bankai, ambasados, mokyklos, kultūros bei administracijos įstaigos užpildė laisvus sklypus. Žaliakalnio nuokalnėse formavosi gyvenamųjų namų ir miesto vilų rajonas.
Daugiafunkciniai pastatai tapo miesto šerdimi, pritaikyta būtiniausiems kauniečių poreikiams: užimtumui, komercijai, švietimui, sveikatos apsaugai, pramogoms, patogiam gyvenimui ir poilsiui.
NAUJAMIESČIO VEIDAI
Centrinis Naujamiestis
Tarp 1919 ir 1939 metų susikūręs administracinis ir kultūrinis centras, kuris evoliucionavo iš XIX a. pamatų. Jis pelnytai gali būti laikomas Laikinosios sostinės branduoliu. Čia buvo sprendžiami administraciniai, apgyvendinimo, naujai sukurtos valstybės vietų įamžinimo klausimai. Visa tai vyko ne naujoje teritorijoje, o jau esamame carinės tvirtovės, suplanuotų gatvių tinkle ir nedidelių pastatų aplinkoje.
Gyvenamasis Naujamiestis
Tarpukariu iškilęs aukštosios ir viduriniosios klasės kvartalas. Centrinį naujamiestį apsupo – V. Putvinskio g. ir K. Būgos gatvėse – nauji gyvenamieji namai, skirti kaimiškų šaknų turintiems naujiesiems Kauno gyventojams, kurie sudarė tuometinės valstybės kūrimo elitą.
Pramoninis Naujamiestis
Kvartalas tarp Nemuno ir Kauno geležinkelio stoties. Egzistuojantis industrinis palikimas buvo integruojamas su naujai kuriamais maisto, metalo ir kitų pramonės šakų fabrikais. Tai zona, kuri neatsiejama nuo naujai kuriamos valstybės ekonominės galios vystymo. Jau 1937 m. Kaune įsikūrusi pramonė sudarė 40 proc. visos šalies pramoninės jėgos.
ŽALIAKALNIS
Tarpukariu Žaliakalnis tapo antru sparčiausiai augančiu miesto rajonu po Naujamiesčio. Kauno burmistras Jonas Vileišis iš Kopenhagos pakvietė garsų urbanistą Marių Frandseną. Jis su tuometiniu Kauno inžinieriumi Antanu Jokimu vos per kelis mėnesius parengė naujojo rajono planą, kurį subraižė pagal Europoje itin populiarią miesto-sodo koncepciją.
Kvartalo vystymo kryptį padiktavo ir pati gamta: mišria žaluma apaugę Žaliakalnio šlaitai bei didžiausias Europoje mieste esantis ąžuolynas. Statūs šlaitai apsunkino gatvių ir takų tiesimą, todėl ieškota kitokių jungčių tarp Žaliakalnio ir Naujamiesčio. Viena jų tapo 1931 metais įrengtas elektrinis funikulierius, o vėliau apatinę miesto terasą su žaliuoju kalnu sujungė dabartiniai Žaliakalnio simboliai – Kauko laiptai, „Aušros“ ir Fryko takai.
Kuriant Žaliakalnį prioritetu tapo natūralaus miško išsaugojimas, o rajono veidu – maži sklypai su privačiais gyvenamaisiais namais ir sodais. Urbanistai pastatus apsupo žaluma, formavo pusapvales gatves, jas įrėmino medžių alėjomis. Miesto-sodo idėja buvo pagrįsta tuo, kad naujas gyvenimas kuriamas ne „sugrūstame“ daugiaaukščių mieste, bet gamtoje. Tokiu būdu naujakuriai turėjo visus miesto teikiamus privalumus bei sėmėsi sveikatos iš žalumos.
MAŽIEJI KVARTALAI
Miesto-sodo teritorijos
Minties ir Gėlių ratų išskirtinumas – pusiau įgyvendintas šešiakampis gatvių ir takų tinklas bei jame išsidėstę skirtingų istorinių stilių pastatai su eksterjerus puošiančiais tautiniais elementais bei žalumos oazėmis. Tarpukariu čia kilo mažiau pasiturintiems gyventojams skirti bendrabučiai ir savivaldybės nuomojami medinukai, politikų, advokatų ir artistų miesto vilos, 2 ar 3 aukštų namai, suskirstyti į 2–6 kambarių butus.
Kauko rajonas
1920–1940 metais teritorijoje tarp pietinės Ąžuolyno parko dalies ir Aukštaičių gatvės susiformavo karininkijos bei inteligentijos gyvenamasis rajonas. Buvusioje tvirtovės esplanados teritorijoje pastatyti 109 namai, įrengti visuomenei svarbūs objektai – Žaliakalnio vandentiekio stotis, Kauko laiptai ir alėja bei Petro Vileišio aikštė. Joje vykdavo oficialūs renginiai ir mišios, susibūrimai, Lietuvos nacionalinės dainų šventės.
Prestižinis Perkūno rajonas
Aukštesnės klasės gyvenamasis rajonas, besiribojantis su Perkūno alėja ir Vaižganto gatvėmis, įskaitant Kauno radijo stotį, Vytauto parką. Šlaitų įrėmintą iškyšulį papuošė modernistinės vilos, iš kurių atsivėrė vaizdinga Naujamiesčio panorama. Šis kvartalas tarpukariu įkūnijo tautos stabilumo ir modernėjimo siekį.
Ąžuolyno parkas ir Sporto kompleksas
Didžiausia ąžuolų giria Europoje, Parodos kalnas, Adomo Mickevičiaus ir Dainų slėniai bei tarpukariu suformuoti ir iki šiol išlikę sveikatingumo kompleksai. Fizinis lavinimas ir įvairių sporto sričių plėtra buvo aktyviai skatinama nacionaliniu lygmeniu kaip moderniai visuomenei būdingas požymis. Tai liudija ir architektūriškai vertingas paveldas – legendinė Kauno halė, Fizinės kultūros rūmai (Lietuvos sporto universitetas) bei čia pat iškilęs nacionalinis stadionas.
Tyrimų laboratorija
Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos kompleksas – laikomas vienu autentiškiausių tarpukario architektūros ženklų. 12 pastatų kompleksas garsėjo ne tik dėl moderniausios techninės įrangos Baltijos šalyse, bet ir dėl stilingos funkcionalistinės architektūros. Iki šių dienų išlikusi pagrindinė laboratorija, buvusi administracija, telefono stotis ir apsaugos darbuotojo patalpos bei pramonės dirbtuvių patalpos.
